vasario 10, 2010

Avietinė žemė- smėlis danguj

- Ar mes galime galvoti?,- neišgirdau kaip ji įėjo.
- Taip, galim.
- Apie ką?
- Tai, ką jaučiame.
- Kodėl?,- vos ne verkdama paklausė.
- Mergyt, viskas tik tam, kad būtumėm laimingi.
- Bet aš nesu laiminga,- lyg sau pasakė.
- Tokie kaip Tu neįrodė savo- jie visi
pražuvo.
- Kur jie?
- Už ribų.
- Aš jas surasiu.,- dabar ji atrodė nepaprastai
stipri.- Tu reikalinga Čia,- atsakiau,- Kiekvienam
skirta kažką nuveikti, kažką mylėti- tai lemtis. Jei
išvyksi- Tavo žmogus liks vienas.
- Pasiimsiu Jį su savimi.
- Negali.
- Kodėl?
- Išrinktieji gimsta
kartą per kelis tūkstančius metų. Tu vienintelė
Tokia Čia, neskaitant manęs.
- Kodėl neišvykai?,- jos akyse pamačiau gailestį.
- Aš Myliu.
- Ar esi laimingas?,- susidomėjusi paklausė.
- Negaliu Tau pasakyti.
- Kodėl?
- Negaliu,- tyliai sušnabždėjau.
Ji tylėjo galbūt keliasdešimt minučių.
Kvailai išsiviepusi paklausė:
- O jei mirsiu? Ar tuomet pateksiu ten, už ribų?
- Taip, tai tiesa,- nenoriai išlemenau,- pateksi.
Ten gali pavirsti betkuo.
- Kaip man numirti?, - paklausė.
- Tiesiog mirk.
- Kaip?
- Pajausk ir stenkis dėl to,- sušnabždėjau jai guldydamas į
lovą.
Ji užsimerkė.

Pažvelgęs pamačiau, kad kūnelis baltas, truputį
pamėlęs. Lūpos bespalvės. Akys tuščios.


Ji mirė.

1 komentaras:

whisperinanemptyroom rašė...

ji norėjo mirt? kodėl? nes nerado savo žmogaus ?
šiaip ganėtinai graudus šitas darbas. įdomiai skaitosi. tik keistokai baigiasi.
kaip tik grojo pas mane Florence and the Machine - Cosmic Love. visai tiko..

Daugiau