Staiga atmerkiu akis, nustebau, esu audros debesy.
Nužvelgiau kūną savo- nė skiautelės rūbų. Virpu.
Juokės mėnulis, šypsojosi žvaigždės.
Padovanojau kiekvienam lašeliui po blakstieną, kad nupraustų mane lietuje.
Įsitaisiau ir užsiklojau žaibais minkšto debesies pataluos.
Gerai, pamaniau, jog nežinojai, viską, ką Tau teko iškentėti, aš iškentėjau dar labiau.
Staiga atmerkiu akis, nustebau, esu baltam kambary.
Įsitaisiau minkštų sienų kampe, o kitame matau tave.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą